Šuo stovi prie savo dubenėlio ir žiūri į jus tomis akimis. Ką tik pavalgė, bet elgiasi tarsi nebūtų matęs maisto visą savaitę. Pažįstama situacija? Jūs tikrai ne vieni. Tūkstančiai šeimininkų kasdien susiduria su tuo pačiu – augintinis atrodo amžinai alkanas, ir neaišku, ar jį reikia maitinti daugiau, ar čia kažkas negerai.
Tiesa ta, kad nuolatinis alkio jausmas šunims retai būna tikras alkis. Dažniausiai už to slypi visai kitos priežastys, kurias supratus galima ne tik nuraminti savo sąžinę, bet ir realiai pagerinti augintinio sveikatą.
Pirmoji priežastis – maistas tiesiog nepasotina
Įsivaizduokite, kad kasdien valgytumėte tik traškučius. Skrandis pilnas, kalorijų gausu, bet po valandos vėl norite valgyti. Kodėl? Nes organizmas negavo to, ko jam iš tiesų reikia – baltymų, vitaminų, mineralų. Su šunimis veikia lygiai tas pats principas.
Pigūs šunų maistai dažnai būna prikimšti grūdų ir užpildų, kurie sukuria sotumo jausmą, bet nesuteikia organizmui reikalingų medžiagų. Šuo suvalgo savo porciją, skrandis prisipildo, tačiau ląstelės nesulaukia maistinių medžiagų ir siunčia signalą smegenyms: „Mums vis dar reikia maisto.” Rezultatas – šuo vėl prašo valgyti.
Sprendimas paprastas, nors ne visada pigus. Kokybiškesnis maistas su didesniu mėsos kiekiu ir mažiau užpildų iš tiesų pasotina geriau. Paradoksalu, bet kartais šuo, perėjęs prie geresnio maisto, pradeda valgyti mažiau – nes organizmas pagaliau gauna tai, ko reikia.
Antroji priežastis – nuobodulys ir įprotis
Šunys yra meistriški manipuliatoriai. Ne piktąja prasme – jie tiesiog greitai išmoksta, kas veikia. Jei kažkada šuo pažiūrėjo į jus liūdnomis akimis ir gavo skanėstą, jis tą triuką pakartosią dar šimtą kartų.
Daugeliui šunų maisto prašymas tampa ne alkio išraiška, o tiesiog būdu gauti dėmesio arba pramogauti. Ypač tai būdinga aktyvioms veislėms, kurioms trūksta užsiėmimo. Kai nuobodu, mintys sukasi apie maistą – lygiai kaip žmonėms, kurie atidaro šaldytuvą ne iš alkio, o tiesiog ieškodami ką veikti.
Atpažinti šią situaciją nesunku. Jei šuo prašo maisto, bet pasiūlius pasivaikščiojimą ar žaidimą akimirksniu pamiršta apie dubenėlį – problema ne alkis. Tokiu atveju verta investuoti į užimtumą: interaktyvius žaislus, mankštą smegenyms, ilgesnius pasivaikščiojimus.
Trečioji priežastis – per greitas valgymas
Kai kurie šunys suryja savo porciją per trisdešimt sekundžių. Maistas tiesiog dingsta dubenėlyje, lyg būtų įjungtas dulkių siurblys. Problema ta, kad skrandis nespėja pranešti smegenims apie sotumą – šis signalas keliauja maždaug penkiolika dvidešimt minučių. Tad šuo, kuris suvalgė viską akimirksniu, vis dar jaučiasi alkanas, nors fiziškai maisto pakako.
Lėto maitinimo dubenėliai čia gali padaryti stebuklus. Jie priverčia šunį dirbti dėl kiekvieno kąsnio, todėl valgymas užtrunka ilgiau ir sotumo signalas spėja pasiekti smegenis. Kitas variantas – padalinti dienos porciją į daugiau maitinimų. Vietoj dviejų didelių porcijų – trys ar keturios mažesnės.
Ketvirtoji priežastis – sveikatos problemos
Kartais nuolatinis alkis iš tiesų signalizuoja apie sveikatos sutrikimus. Diabetas, skydliaukės problemos, virškinimo sutrikimai, parazitai – visa tai gali sukelti padidėjusį apetitą. Jei šuns elgesys pasikeitė staiga, jei kartu pastebite ir kitų simptomų kaip svorio pokyčiai, padidėjęs troškulys ar energijos stoka – laikas apsilankyti pas veterinarą.
Senyviems šunims apetito pokyčiai taip pat gali būti natūralūs. Kai kurie pradeda valgyti mažiau, kiti – daugiau. Svarbu stebėti bendrą vaizdą ir reaguoti į staigius pasikeitimus.
Penktoji priežastis – netinkamas maitinimo režimas
Kiek kartų per dieną maitinate savo šunį? Daugelis šeimininkų laikosi dviejų maitinimų per dieną režimo, ir tai puikiai tinka daugumai suaugusių šunų. Tačiau kai kuriems gali būti per ilga pertrauka tarp maitinimų, ypač mažesnėms veislėms su greitesne medžiagų apykaita.
Šuniukai turi būti maitinami dažniau – tris keturis kartus per dieną. Senyviems šunims irgi kartais geriau tinka dažnesni, bet mažesni maitinimai, nes jų virškinimo sistema dirba lėčiau.
Porcijos dydis taip pat svarbus. Ant maisto pakuotės nurodytos rekomendacijos yra tik orientyras. Realus poreikis priklauso nuo šuns aktyvumo lygio, amžiaus, veislės ir individualios medžiagų apykaitos. Labai aktyvus šuo gali reikalauti trisdešimt ar net penkiasdešimt procentų daugiau maisto nei ramus tos pačios veislės atstovas.
Kaip išsirinkti tinkamą maistą
Renkantis maistą šuniui, pirmiausia žiūrėkite į sudėtį. Pirmasis ingredientas turėtų būti mėsa arba mėsos miltai – ne grūdai, ne kukurūzai, ne šalutiniai produktai. Kuo trumpesnis ingredientų sąrašas ir kuo daugiau atpažįstamų produktų jame – tuo geriau.
Baltymų kiekis svarbus, bet ne mažiau svarbi jų kokybė. Dvidešimt procentų baltymų iš kokybiškos mėsos yra geriau nei trisdešimt procentų iš neaiškios kilmės šaltinių. Taip pat atkreipkite dėmesį į riebalų ir angliavandenių santykį – per daug angliavandenių gali prisidėti prie svorio problemų ir nuolatinio alkio jausmo.
Maistas šunims šiandien siūlomas įvairiausių rūšių – sausas, šlapias, šaldytas, natūralus. Kiekvienas turi savų privalumų. Sausas maistas patogesnis ir ekonomiškesnis, šlapias dažnai patrauklesnis išrankiems šunims, natūralus ar šaldytas artimiausias biologiniams poreikiams. Daugelis šeimininkų sėkmingai derina kelis tipus.
Kiek iš tiesų turėtų valgyti jūsų šuo
Universalaus atsakymo nėra. Mažas čihuahua ir didžiulis danų dogas turi visiškai skirtingus poreikius. Tačiau yra keletas orientyrų, padedančių suprasti, ar jūsų šuo gauna pakankamai maisto.
Sveiko svorio šuo turi aiškiai apčiuopiamus, bet ne išsikišusius šonkaulius. Žiūrint iš viršaus, turėtų matytis juosmens susiaurėjimas. Iš šono – pilvas šiek tiek pakeltas, ne kabantis. Jei šonkauliai per daug išsikiša – šuo per liesas. Jei jų visai neužčiuopiate – per storas.
Reguliariai sverkite savo augintinį ir stebėkite tendencijas. Staigūs svorio pokyčiai – tiek aukštyn, tiek žemyn – verta aptarti su veterinaru.
Šuns alkis ne visada reiškia, kad jam trūksta maisto. Dažnai tai signalas apie maisto kokybę, nuobodulį, valgymo įpročius ar net sveikatos problemas. Supratus tikrąją priežastį, galima rasti sprendimą, kuris padės ir šuniui jaustis geriau, ir šeimininkui nustoti jausti kaltę kiekvieną kartą matant tas prašančias akis prie tuščio dubenėlio.