Apie kodavimą girdėjęs bene kiekvienas, tačiau tikslų jo turinį mažai kas gali paaiškinti. Vieniems tai atrodo kaip stebuklinga injekcija, po kurios žmogus staiga „pamiršta” gerti, kitiems — kaip abejotina praeities relikvija. Tiesa, kaip dažnai būna, slypi kažkur per vidurį. Šiame straipsnyje pažvelgsime į kodavimą ne per reklamos, o per sveikatos prizmę: ką jis daro organizmui, kur jo ribos ir kada jis iš tiesų padeda.
Kas slypi po žodžiu „kodavimas”
Pats terminas Lietuvoje ir kitose regiono šalyse apima gana platų metodų spektrą, todėl kalbėti apie vieną vienintelį „kodavimą” būtų netikslu. Paprastai skiriamos dvi kryptys.
Pirmoji — medikamentinė. Jos esmė ta, kad į organizmą įvedama arba po oda implantuojama medžiaga, kuri, susidūrusi su alkoholiu, sukelia labai nemalonią fiziologinę reakciją: pykinimą, širdies plakimą, kraujospūdžio šuolius, silpnumą. Kitaip tariant, sukuriama biocheminė kliūtis, dėl kurios gerti tampa ne malonu, o pavojinga ir fiziškai nepakeliama.
Antroji kryptis — psichoterapinė, arba sąlyginai vadinama „stresine” ar sugestine. Čia dirbama ne su chemija, o su žmogaus nuostatomis: specialistas seansų metu formuoja tvirtą vidinį draudimą, kuris palaiko apsisprendimą negerti. Praktikoje šie du keliai neretai derinami.
Kaip tai atsiliepia organizmui
Svarbu suprasti vieną dalyką: pats kodavimas negydo priklausomybės tiesiogine to žodžio prasme. Jis veikia kaip stabdis — sukuria laikotarpį, per kurį žmogaus kūnas gali atsigauti nuo nuolatinio alkoholio poveikio.
Šis atokvėpis organizmui yra milžiniškas. Kepenys, kurios metų metus dirbo perkrautos, gauna galimybę bent iš dalies regeneruotis. Stabilizuojasi kraujospūdis, gerėja miego kokybė, po truputį normalizuojasi virškinimas. Grįžta apetitas, o kartu ir svoris, kurį daugelis geriančių būna praradę. Neretai jau po kelių savaičių blaivybės žmonės pastebi, kad išnyko rytinis drebulys, atsirado energijos, prašviesėjo mąstymas.
Būtent dėl šio fiziologinio „lango” toks metodas kaip alkoholio kodavimas dažnai tampa atspirties tašku ilgesniam gijimo keliui. Jis nutraukia užburtą ratą ir suteikia laiko, kurio taip trūksta žmogui, bandančiam susitvarkyti vien valios pastangomis.
Kodėl kodavimas nėra magija
Sąžininga pasakyti ir kitą pusę. Jei žmogus lieka vienas su savo mintimis, įpročiais, ta pačia aplinka ir tais pačiais draugais, su kuriais anksčiau gerdavo, vien fiziologinė kliūtis ilgainiui gali neatlaikyti. Priklausomybė — tai ne tik kūno reakcija, bet ir psichologinis mechanizmas, susijęs su stresu, nerimu, įpročiu raminti save gėrimu.
Todėl geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kodavimas derinamas su psichologine pagalba, artimųjų palaikymu ir gyvenimo būdo pokyčiais. Metodas atveria duris, bet pereiti pro jas žmogus turi pats. Specialistai neretai pabrėžia, kad svarbiausias darbas prasideda ne procedūros kabinete, o kasdienybėje — mokantis gyventi be alkoholio ten, kur anksčiau jis buvo neatsiejama dalis.
Kada verta apie tai galvoti
Kodavimas nėra pirmas žingsnis kiekvienam. Prieš renkantis šį kelią būtina medikų konsultacija, nes ne visiems tokie metodai tinka: turi reikšmės širdies ir kraujagyslių būklė, kepenų funkcija, gretutinės ligos, psichikos sveikata. Netinkamai atlikta procedūra ne padeda, o kenkia, todėl savarankiškai eksperimentuoti čia negalima.
Apie kodavimą verta rimtai svarstyti tada, kai žmogus jau yra apsisprendęs keistis, tačiau jaučia, kad fizinis potraukis stipresnis už jo valią. Tokiu atveju metodas suveikia kaip papildoma atrama — ne vietoje apsisprendimo, o kartu su juo.
Taip pat verta atminti, kad kodavimo poveikis nėra amžinas. Dažniausiai jis turi konkretų terminą, per kurį žmogus turi spėti perkurti savo gyvenimą taip, kad blaivybė taptų natūralia, o ne prievartine būsena. Būtent todėl svarbu ne tik pati procedūra, bet ir tai, kas vyksta po jos.
Sveikatos požiūriu — priemonė, o ne tikslas
Jei žvelgtume į kodavimą blaiviai, jis atrodytų kaip vienas iš įrankių platesnėje priklausomybės gydymo dėžėje. Ne vienintelis ir ne visagalis, bet dažnai reikalingas — ypač tada, kai reikia greitai sustabdyti savidestrukciją ir suteikti organizmui galimybę atsigauti.
Sveikatos perspektyva čia tokia: laimi ne tas, kuris suranda „stebuklingą” būdą negerti, o tas, kuris pasitelkia visas prieinamas priemones — medicininę pagalbą, psichologinę paramą ir savo paties apsisprendimą. Kodavimas gali būti svarbi tos visumos dalis, tačiau jis dirba geriausiai ne vienas, o komandoje su žmogaus noru gyventi kitaip.
Jei apie šį metodą svarstote sau ar artimam žmogui, pirmas žingsnis paprastas ir saugus — pasikalbėti su srities specialistu. Būtent pokalbis padeda suprasti, ar kodavimas konkrečiu atveju tinkamas, ir ką dar būtų verta įtraukti į gijimo kelią, kad rezultatas išliktų ne kelias savaites, o visą gyvenimą.