Artėjant šalčiams poliklinikose tradiciškai padaugėja pacientų, besiskundžiančių kojų skausmais, nutirpimais ir net nušalimais. Specialistai teigia, kad didžioji dalis šių problemų kyla dėl vienos paprastos priežasties – netinkamai parinktos žieminės avalynės.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ortopedas-traumatologas pastebi tendenciją, kuri kartojasi kiekvieną žiemą. Pacientai ateina su įsisenėjusiomis problemomis, kurias sukėlė per ankšti, per ploni arba prastai izoliuoti batai. Dažniausiai – visi trys faktoriai vienu metu.
Šiluma prasideda nuo pado
Daugelis mano, kad žieminių batų šilumą lemia kailio storis ar audinio pūkuotumas. Specialistai tvirtina priešingai – esminis faktorius yra padas.
Šaltis į koją prasiskverbia iš apačios. Plonas padas ant įšalusio asfalto ar sniego veikia kaip šilumos nuvedėjas – kūno šiluma tiesiog nuteka į aplinką. Net ir pats pūkuočiausias vidus nepadės, jei padas – vos kelių milimetrų storio.
Kokybiškas žieminis batas turi turėti bent centimetro storio termoizoliacinį sluoksnį pade. Kai kurie gamintojai, pavyzdžiui, Columbia batai ir kiti žinomi lauko avalynės prekių ženklai, naudoja specialias aliuminio folijos įdėkles, kurios atspindi šilumą atgal į vidų.
Oro tarpas: pamirštas šilumos principas
Fizikos dėsniai galioja ir avalynei. Geriausias izoliatorius yra karštas oras, uždaras mažuose tarpuose. Būtent todėl storiausi ir šilčiausi atrodo ne visada tokie yra.
Pernelyg ankštas batas suspaudžia kojinę ir pėdą, išstumdamas orą. Lieka tik medžiaga prie medžiagos – ir šilumos nuvedimas į išorę. Todėl ortopedai pataria žieminius batus rinktis pusę numerio ar net numeriu didesnius nei įprasta.
Papildoma erdvė leidžia avėti storesnę kojinę ir išlaiko oro sluoksnį, kuris veikia kaip papildomas izoliatorius. Paradoksas: laisvesnis batas šildo geriau nei aptemptas.
Drėgmė – pagrindinis šalčio sąjungininkas
Šlapia koja šąla penkis kartus greičiau nei sausa. Tai ne metafora – tai termodinamikos dėsnis. Vanduo yra puikus šilumos laidininkas, ir drėgna kojinė tiesiog „ištraukia” šilumą iš kūno.
Problema ta, kad drėgmė atsiranda ne tik iš išorės. Pėda per dieną išskiria apie pusę stiklinės prakaito. Jei batas neturi tinkamos ventiliacijos arba drėgmę sugerianačio pamušalo, ta drėgmė lieka viduje.
Kokybiški žieminiai batai sprendžia šią problemą dviem būdais: iš išorės – vandeniui nepralaidi membrana, iš vidaus – drėgmę sugerianti ir nuo pėdos atitraukianti tekstilė. Pigūs modeliai dažniausiai neturi nei vieno, nei kito.
Pado raštas: ne estetika, o saugumas
Lietuvos žiemos – tai ne tik šaltis, bet ir ledas. Kasmet traumatologijos skyriai sulaukia tūkstančių pacientų su lūžiais ir patempimais, kuriuos sukėlė paslydimas.
Žieminio bato pado raštas turi būti gilus – bent trys–keturi milimetrai – ir turėti specialų gumos mišinį, kuris nestandėja šaltyje. Įprasta guma žemiau minus dešimties laipsnių tampa kieta ir slidžia. Specializuotos žieminės gumos išlaiko elastingumą iki minus trisdešimties.
Kai kurie gamintojai į pado mišinį prideda stiklo pluošto ar kitų mikrokristalų, kurie sukuria papildomą sukibimą su ledu. Tokius modelius galima atpažinti iš specialių žymėjimų – „Ice Grip”, „Arctic Traction” ir panašiai.
Kulnas ir čiurna: stabilumo garantai
Žiemą paviršius nuolat kinta: čia sausas, čia šlapias, čia padengtas plona ledo plėvele. Tokiomis sąlygomis ypač svarbus čiurnos fiksavimas.
Aukštesnis batas, siekiantis virš kulkšnies, apsaugo nuo patempimų ir suteikia stabilumo ant nelygaus paviršiaus. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, kurių pusiausvyros refleksai jau nebe tokie greiti.
Kulno dalis turi būti standesnė nei vidurinioji bato zona. Ji tarsi „įrėmina” pėdą ir neleidžia jai slysti į šonus. Per minkštas kulnas – tiesus kelias į čiurnos traumas.
Kada taupi – prarandi daugiau
Statistika rodo, kad vidutinis lietuvis žieminę avalynę keičia kas trejus–ketverius metus. Per šį laikotarpį nekokybiškas batas spėja sukelti daugybę problemų: nuo nuolatinio šalčio pojūčio iki grybelines infekcijas skatinančios drėgmės.
Ortopedų patarimas – žieminei avalynei skirti ne mažiau nei vieną procentą metinio biudžeto. Tai skamba kaip daug, tačiau perskaičiavus į kasdienius nešiojimus per tris–ketverius sezonus, gaunasi centai už dieną.
Pagrindinės taisyklės
Apibendrinant specialistų rekomendacijas: žieminis batas turi turėti storo pado su šilumine izoliacija, būti laisvesnis nei vasarinė avalynė, valdyti drėgmę iš vidaus ir išorės, nekietėti šaltyje ir fiksuoti čiurną.
Atrodytų paprasta, tačiau rinkoje pateikiamų modelių dauguma atitinka tik dalį šių kriterijų. Todėl prieš perkant verta ne tik matuotis, bet ir atidžiai išstudijuoti gamintojo nurodytas specifikacijas – jose slypi atsakymai į svarbiausius klausimus.
Medikai priduria dar vieną pastebėjimą: daugelis problemų prasideda ne nuo pirmojo sezono. Nauji batai dažniausiai atlaiko gerai. Tačiau antrąją ar trečiąją žiemą, kai padas susidėvi, o izoliacija suplonėja nuo spaudimo, prasideda tikrosios bėdos. Todėl verta kasmet prieš sezoną apžiūrėti savo avalynę kritišku žvilgsniu – galbūt atėjo laikas investuoti iš naujo.
Kojų sveikata – ne prabanga, o būtinybė. Ir žiemą ši tiesa atsiskleidžia ryškiausiai.