Tris žiemas iš eilės tas pats scenarijus. Sloga spalį, bronchitas gruodį, ausų uždegimas vasarį. Pediatras skyrė antibiotikus, mes pirkome, gėrėme, pasveikome. Po mėnesio – iš naujo.
Ketvirtą žiemą pediatras pasakė frazę, kurios nesitikėjau: „Gal problema ne vaike, o namuose?”
Taip prasidėjo kelionė, kuri baigėsi ne vaistinėje, o statybinių medžiagų parduotuvėje.
Pelėsis: tas, kurį matai, ir tas, kurio ne
Mūsų bute pelėsio nematėme. Na, buvo toks tamsesnis kampas už spintos, bet kas to neturi? Išvalai, užmiršti.
Kai atėjo specialistas tikrinti ventilacijos, paprašė patraukti baldus. Po lova – juoda siena. Už komodos – juoda siena. Spintos gale – juoda siena. Visur, kur kaupėsi drėgmė ir nebuvo oro cirkuliacijos.
Pelėsio sporos kasdien sklido ore. Vaikas jomis kvėpavo miegodamas, žaisdamas, valgydamas. Jo imuninė sistema kovojo ne su sezoniniais virusais, o su nuolatiniu priešu, kuris gyveno mūsų namuose.
Pirmą kartą supratau: energetinis neefektyvumas – ne tik pinigų klausimas. Tai sveikatos klausimas.
Kaip blogai apšiltintas būstas kenkia
Šalti paviršiai traukia drėgmę. Kai lauke šalta, o siena neapšiltinta, jos vidinis paviršius atšąla. Šiltas vidaus oras, susidūręs su šalta siena, kondensuojasi. Atsiranda drėgmė. Drėgmėje auga pelėsis.
Tai ne tik estetinė problema. Pelėsio sporos sukelia:
- Kvėpavimo takų ligas ir alergiją
- Astmos priepuolius
- Nuolatinį kosulį ir slogą
- Odos dirginimą
- Galvos skausmus ir nuovargį
Vaikai, senjorai ir žmonės su silpnesne imunine sistema kenčia labiausiai. Bet ilgainiui poveikį jaučia visi.
Ir dar: pelėsis mėgsta slėptis. Matomos dėmės – tik ledkalnio viršūnė. Tikrasis mastas dažnai paaiškėja tik kai išardai konstrukcijas.
Temperatūros švytuoklė
Kitas nematomos žalos šaltinis – temperatūros nestabilumas.
Blogai apšiltintame būste temperatūra svyruoja. Šildymas įsijungia – pasidaro šilta. Išsijungia – greitai atšąla. Per naktį temperatūra gali nukristi 5–7 laipsniais. Rytas prasideda šaltame kambaryje.
Organizmas į tai reaguoja. Kraujagyslės nuolat susitraukinėja ir plečiasi. Raumenys įsitempia. Miegas negiliai, nekokybiški. Žmogus nubunda pavargęs, net jei miegojo pakankamai.
Stabilūs 20–22 laipsniai visą parą – ne prabanga. Tai bazinis fiziologinis poreikis. Energetiškai efektyvus būstas tai užtikrina be pastangų. Neefektyvus – verčia rinktis tarp šilumos ir sąskaitų.
Sąsaja, kurios nematome
Energinio naudingumo sertifikatas kalba apie kilovatvalandas, šilumos nuostolius, klases. Nieko apie sveikatą. Bet ryšys tiesioginis.
G klasės būstas – tai šaltos sienos, kondensuota drėgmė, temperatūros šuoliai. Tai aplinka, kurioje pelėsis jaučiasi puikiai, o žmogus – ne.
A arba B klasės būstas – tai šilti paviršiai, kontroliuojama drėgmė, stabili temperatūra. Tai aplinka, kurioje pelėsiui nebelieka vietos.
Kai vertini būstą, nežiūri vien į sąskaitas. Žiūri į tai, kokiame ore gyvens tavo šeima ateinančius dešimt ar dvidešimt metų.
Ventilacija: užburtas ratas
Senuose būstuose ventiliacijos beveik nėra. Oras atsinaujina per nesandarias konstrukcijas – langų tarpus, durų plyšius, sienas. Neefektyvu energetiškai, bet bent jau oras juda.
Tada žmonės keičia langus į sandaresnius. Šilumos nuostoliai sumažėja. Bet kartu sustoja ir oro cirkuliacija. Drėgmė, kuri anksčiau išeidavo pro plyšius, dabar kaupiasi viduje.
Rezultatas paradoksalus: po dalinės renovacijos pelėsio gali atsirasti daugiau nei buvo iki jos. Žmonės kaltina naujus langus, nors tikroji problema – ventiliacijos nebuvimas.
Todėl specialistai kartoja: langai be ventiliacijos – pusė darbo. Reikia rekuperatoriaus arba bent mechaninės ventiliacijos. Kitaip spręsdamas vieną problemą sukuri kitą.
Vaiko kambarys: didžiausia rizika
Vaikai praleidžia kambaryje daugiau laiko nei suaugę. Miega ilgiau, žaidžia ant grindų, kvėpuoja aktyviau. Jei kambaryje yra problema – vaikas ją jaučia pirmas.
Klasikinė klaida: vaikui skiriamas kampinis kambarys su dviem išorinėmis sienomis. Tėvai galvoja – daugiau langų, daugiau šviesos, geriau vaikui. Realybė: daugiau šaltų paviršių, daugiau kondensacijos, daugiau rizikos.
Geriausia vieta vaikui – vidurinis kambarys su viena išorine siena, gerai apšiltinta, stabilios temperatūros. Mažiau romantiška, daugiau sveikatos.
Jei kampinis kambarys neišvengiamas – bent jau užtikrinti ventiliaciją ir palaikyti aukštesnę temperatūrą. Šaltesnis kambarys – drėgnesnis kambarys.
Ką mes padarėme
Grįžtu prie savo istorijos. Po specialisto vizito turėjome planą.
Pirma: pašalinome matomą pelėsį specialiomis priemonėmis. Ne dažais užtepėme – pašalinome ir apdorojome priešpelėsinėmis.
Antra: įrengėme rekuperacinę ventiliaciją. Šviežias oras įeina, senas išeina, šiluma lieka. Drėgmė nebesikaupė.
Trečia: apšiltinome kritines vietas – kampus, sąramas su balkonu, zoną aplink langus. Ten, kur buvo šalčiausi paviršiai.
Ketvirta: pakeitėme vaiko kambario išdėstymą. Perkėlėme lovą prie vidinės sienos, pastatėme drėgmės jutiklius, pradėjome reguliariai vėdinti.
Investicija – apie 3 000 eurų. Ne renovacija, ne kapitalinis remontas – tiksliniai veiksmai probleminiuose taškuose.
Rezultatas
Ta žiema buvo pirma per ketverius metus, kai vaikas nesirgo bronchitu. Sloga – buvo, bet praėjo per savaitę, ne per mėnesį. Antibiotikų – nulis.
Sutapimas? Gal. Bet pediatras nesistebėjo. „Dažnai matau, kaip vaikai pasveiksta išsikėlus arba surenovavus”, pasakė jis. „Tik retai kas susieja.”
Dabar žiūriu į energetinę klasę kitomis akimis. Ne kaip į skaičių sąskaitoje. Kaip į oro kokybę, kurią kvėpuos mano šeima.
Žinutė tėvams
Jei jūsų vaikas dažnai serga kvėpavimo takų ligomis, jei alergija atrodo begalinė, jei astma blogėja žiemą – pažiūrėkite į namus.
Ne į dulkes ar gyvūnus. Į sienas, kampus, ventiliaciją. Į tai, ko nematote, bet kas kasdien veikia organizmą.
Energetinis efektyvumas – ne tik piniginė. Tai sveikata. Kartais pati svarbiausia investicija į būstą – ne nauja virtuvė ar vonios remontas. O tai, kad vaikai galėtų kvėpuoti švariu oru namuose, kuriuose auga.