Praėjusiais metais vienoje Kauno klinikoje naktinis budėtojas pastebėjo, kad dingo nešiojamas kompiuteris su pacientų duomenimis. Kompiuteris buvo priėmimo skyriuje, ant stalo, kaip visada. Durys – atrakintos, kaip visada. Vaizdo kamerų – nebuvo. Policija atvyko, surašė protokolą ir pasakė tai, ką sako visada: „Prevencija būtų buvusi pigesnė.”
Ši istorija nėra išskirtinė. Medicinos įstaigos visoje Europoje patiria augantį spaudimą – ne tik dėl vagysčių, bet ir dėl smurto prieš personalą, vaistų grobstymo, duomenų saugumo pažeidimų ir netgi organizuoto nusikalstamumo. Tačiau sveikatos sektorius saugumo klausimais vis dar atsilieka nuo bankų, prekybos centrų ar gamyklų.
Kodėl? Ir ar tai keičiasi?
Ligoninė – ne bankas, bet rizikos ne mažiau
Bankas turi seifą ir pinigus. Ligoninė turi kažką vertingesnio – vaistus, medicinos įrangą už šimtus tūkstančių eurų, ir, svarbiausia, asmens duomenis. Pacientų sveikatos informacija juodojoje rinkoje kainuoja dešimt–dvidešimt kartų daugiau nei kredito kortelės numeris. Kortelę galima užblokuoti per minutę. Sveikatos istorijos – ne.
Be to, ligoninės ir klinikos veikia dvidešimt keturias valandas per parą. Priėmimo skyriai – atviri. Pacientų lankytojai eina ir išeina bet kuriuo metu. Naktimis personalas sumažėja iki minimumo. Tai sukuria aplinką, kurioje pašaliniams asmenims patekti vidun yra paprasčiau nei į vidutinio dydžio biurą.
Lietuvoje šiai temai ilgai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Privačios klinikos investuodavo į interjerą ir naujausius aparatus, bet apsauga likdavo paskutinėje eilėje – tarsi kažkas, ko „mums nereikia, čia juk ne naktinis klubas”.
Situacija keičiasi. Ir keičiasi ne todėl, kad kas nors nusprendė taip padaryti, o todėl, kad incidentai privertė.
Smurtas prieš medikus: tylima problema
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, iki keturiasdešimties procentų sveikatos priežiūros darbuotojų patyrė fizinį smurtą darbo metu. Lietuvoje oficialių tyrimų mažai, tačiau gydytojų ir slaugytojų profesinės sąjungos kalba apie augančią tendenciją: girtų pacientų agresija priėmimo skyriuose, grąsinimais pasibaigiantys nesutarimai dėl eilių, pavieniai išpuoliai prieš greitosios pagalbos brigadas.
Dalis smurto atvejų kyla iš psichinės sveikatos sutrikimų ar intoksikacijos – čia medicininis personalas yra pirmoje linijoje. Kita dalis – tiesiog agresyvūs asmenys, kurie žino, kad ligoninėse retai būna apsaugos darbuotojų.
Skandinavijos šalyse, kur ši problema buvo pripažinta anksčiau, ligoninės įdiegė kelių lygmenų apsaugos sistemas: praėjimo kontrolė skyrių lygmeniu, fizinė apsauga priėmimo ir skubios pagalbos skyriuose, vaizdo stebėjimas koridoriuose ir automatinėse vaistinėse. Rezultatas – smurto atvejų sumažėjimas trečdaliu per penkerius metus.
Vaistų saugumas: ne tik nuo pacientų
Opioidų krizė JAV atskleidė problemą, apie kurią Europoje kalbama tyliau, bet kuri egzistuoja ir čia: vaistų vagystės iš medicinos įstaigų. Narkotiniai ir psichotropiniai vaistai, kurie laikomi ligoninių vaistinėse, turi aiškią juodosios rinkos vertę. Ir ne visada vagystės vyksta „iš lauko” – dalis atvejų susiję su vidiniais pažeidimais.
Kokybiška praėjimo kontrolės sistema vaistinėje – kai kiekvienas įėjimas registruojamas, kai žinoma, kas, kada ir kiek laiko buvo patalpoje – sumažina tiek išorinę, tiek vidinę riziką. Vaizdo stebėjimas prideda antrą sluoksnį. Signalizacija ir centrinis stebėjimo pultas – trečią.
Tai ne paranoja. Tai standartas, kurio laikosi modernios vaistinės ir ligoninės visame pasaulyje.
Pacientų duomenys: BDAR ir realybė
Europos bendrasis duomenų apsaugos reglamentas medicinos įstaigoms kelia ypač aukštus reikalavimus. Sveikatos duomenys priklauso ypatingai kategorijai – jų apsauga turi būti griežtesnė nei, tarkim, pirkimo istorijos ar kontaktinių duomenų.
Tačiau BDAR kalba ne tik apie programinę įrangą ir slaptažodžius. Reglamentas reikalauja ir fizinės apsaugos: serverių patalpos turi būti saugomos, prieiga – ribota ir dokumentuota, registratūros ekranai – nukreipti taip, kad kiti pacientai negalėtų matyti informacijos.
Lietuvoje Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija jau skyrė baudas medicinos įstaigoms už nepakankamą fizinę asmens duomenų apsaugą. Baudos nėra simbolinės – jos gali siekti keturis procentus metinės apyvartos. Mažai kuri klinika gali sau leisti tokią riziką.
Ką reiškia „saugi klinika” praktiškai
Medicinos įstaigos saugumas – tai ne vienas sprendimas, o sistema iš kelių sluoksnių. Kiekvienas sluoksnis atlieka savo funkciją.
Pirmas sluoksnis – perimetro apsauga. Tai vaizdo stebėjimo kameros prie įėjimų ir automobilių stovėjimo aikštelėje, apšvietimas tamsiu paros metu, aiškiai pažymėtos zonos. Šis sluoksnis atbaido – dauguma nesudėtingų nusikaltimų neįvyksta ten, kur matosi kameros.
Antras sluoksnis – praėjimo kontrolė. Elektroninės kortelės ar kodai, leidžiantys patekti tik į tas zonas, kurias darbuotojas turi teisę pasiekti. Chirurgijos skyrius neprieinamas registratūros darbuotojui. Vaistinė nepasiekiama valymo personalui be priežiūros. Kiekvienas praėjimas – registruojamas.
Trečias sluoksnis – elektroninė signalizacija. Judesio davikliai nedarbo valandomis, durų ir langų kontaktiniai jutikliai, priešgaisrinė signalizacija. Visa tai prijungta prie centrinio stebėjimo pulto, kuris veikia dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Ketvirtas sluoksnis – fizinė apsauga. Priėmimo skyriuose, skubios pagalbos patalpose, naktinėmis pamainomis. Apsaugos darbuotojas, kuris moka deeskaluoti konfliktą, kuris žino medicinos įstaigos specifiką, kuris gali reaguoti per sekundes – tai ne prabanga, o būtinybė tam tikrose situacijose.
Penktasis – reagavimas. Net geriausia sistema kartais suveikia. Svarbu, kad suveikus signalui per kelias minutes atvyktų ginkluotas ekipažas, o ne tik telefono skambutis. Centrinio stebėjimo pulto operatorius turi žinoti objekto planą, įėjimų vietas, galimus pavojus.
Ko pacientai nemato, bet turėtų žinoti
Kai ateinate į kliniką, jūs retai galvojate apie saugumą. Galvojate apie savo sveikatos problemą, apie eilę, apie gydytoją. Bet jei klinika pasirūpino tinkama apsaugos infrastruktūra – tai jaučiasi netiesiogiai.
Ramesnė atmosfera priėmimo skyriuje, nes personalas žino, kad jam pagalbą galima iškviesti vienu mygtuko paspaudimu. Mažiau incidentų su agresyviais lankytojais, nes kameros ir apsaugos darbuotojo buvimas veikia kaip prevencija. Konfidencialumas, nes jūsų medicininiai duomenys apsaugoti ne tik slaptažodžiu, bet ir fizinėmis priemonėmis.
Geros klinikos apie tai nekalba reklamose. Jos tiesiog investuoja ir leidžia rezultatui kalbėti pačiam.
Privačių klinikų bumas ir saugumo spraga
Lietuvoje privačios klinikos auga sparčiai. Kaunas, Vilnius, Klaipėda – nauji odontologijos centrai, diagnostikos laboratorijos, ambulatorinės chirurgijos klinikos atsidaro kas mėnesį. Daugelis investuoja į moderniausią medicininę įrangą – kompiuterinius tomografus, MRT aparatus, chirurginius robotus. Vieno tokio aparato kaina gali siekti nuo keliasdešimties tūkstančių iki kelių milijonų eurų.
Tačiau klausimas, kurį retai užduoda: o kas saugo tą aparatą naktį? Kas saugo vaistinėlę? Kas saugo pacientų duomenų bazę? Kas reaguos, jei trečią valandą nakties suveiks signalizacija?
Atsakymas pernelyg dažnai – niekas. Arba „gal kaimynas pamatys”. Arba „turime signalizaciją, bet ji niekur nepajungta”.
Tai nelogiška ekonomika: investuoji pusę milijono į įrangą ir taupai kelis šimtus per mėnesį apsaugai.
Ateities tendencijos: technologijos ir žmogus kartu
Medicinos saugumo srityje matomi keli aiškūs pokyčiai. Pirma – integruotos sistemos, kuriose vaizdo stebėjimas, praėjimo kontrolė, signalizacija ir fizinė apsauga veikia kaip vienas organizmas, o ne kaip atskiri elementai. Vienas centralinis stebėjimo taškas, viena reagavimo grandinė.
Antra – dirbtinio intelekto taikymas vaizdo analizei. Kamera, kuri ne tik įrašo, bet ir atpažįsta neįprastą elgesį: žmogų, kuris vaikšto koridoriais neturėdamas aiškaus tikslo, bandymą patekti į riboto priėjimo zoną, paliktas daiktus.
Trečia – rūko apsaugos sistemos. Tai palyginti nauja technologija, kuri suveikus signalizacijai per kelias sekundes užpildo patalpą tanku, nekenksmingu rūku, paversdama matomumą nuliniu. Vagis tiesiog nebemato, ką vogti. Farmacijos sandėliuose ir vaistinėse tai ypač efektyvus sprendimas.
Bet technologijos neveikia be žmogaus. Geriausia sistema yra tokia, kurioje technologiniai sprendimai papildo kvalifikuotų apsaugos specialistų darbą – ir atvirkščiai.
Ne „ar reikia”, o „kiek vėluojame”
Medicinos sektoriaus saugumas Lietuvoje dar tik formuojasi kaip atskira sritis. Bankuose, prekybos centruose, logistikos sandėliuose profesionali apsauga seniai tapo norma. Ligoninėse ir klinikose – dar ne.
Bet tendencija aiški: reguliacinė aplinka griežtėja, pacientų lūkesčiai auga, rizikos didėja. Klausimas jau ne „ar mums reikia apsaugos”, o „kiek laiko dar galime sau leisti jos neturėti”.
Ir į šį klausimą kiekviena medicinos įstaiga turi atsakyti pati – geriau anksčiau nei po pirmojo incidento.